Persona: Jogos terapeutė Ilona „Tiek jogos terapija, tiek moteriškumas man yra apie visumą. Bendrą visumą”

Gili, optimistiška, gyvybinga, džiazuojanti, įkvepianti ir deganti aistra savo veiklai jogos terapeutė Ilona. Jos pagrindinė misija – padėti klientui surinkti save į visumą, taikant kompleksinius sprendimus. Kalbėdama apie savo mylimą veiklą, laisvalaikį, požiūrį į šiuolaikinio gyvenimo metamus iššūkius bei asmeninį augimą, ji skleidžia nepaprastai stiprų vidinį moteriškumą.

Aš moteriškumą vertinu kaip vidinį pajautimą: kaip aš šiandien jaučiuosi ir kur aš noriu būti“ – sako Ilona.

Kviečiame nerti į gilesnę pažintį su šia išskirtine asmenybe, kuri nemėgsta struktūruotų klausimų ir nenori būti įstatoma į jokius rėmus. Nenuostabu, nes tokio gylio, platumo ir energetikos žmogui rėmų tiesiog nėra.

  1. Ilona, kokios priežastys nulėmė tavo sprendimą pasirinkti jogos terapeutės kelią? Ar ilga buvo tavo kelionė iki Ilonos, kurią matome šiandien?

Savo veiklą pradėjau kaip jogos instruktorė. Buvau labai motyvuota klientė viename sporto klube, kur sutikau fantastišką trenerę. Ji mane įtraukė į gilesnę pažintį su joga ir įkvėpė nuvykti į Indiją. Ten prasidėjo mano gilesnė pažintis su joga. Tapusi jogos instruktore pradėjau gilintis į jogos subtilybes dar labiau ir važinėti į įvairias konferencijas jogos tema. Vienoje iš jų, apsilankiau pas labai įžymų jogos terapijos mokytoją iš Suomijos. Jo vedamo workshop‘o metu atkreipiau dėmesį į tai, kad į jį atėjo labai daug pačių jogos instruktorių, kurie turėjo daug traumų. Stebint juos man kilo klausimas: „Ką jogos instruktoriai daro ne taip, kad jiems reikia kreiptis į jogos terapeutus?“. Pradėjau dar labiau domėtis. Be to, ir pati turėjau problemų, susijusių su nugaros skausmais, kurie mane kamavo po gimdymo. Taigi, vieni kursai keitė kitus, pradėjau intensyviau keliauti siekdama sužinoti kažką daugiau. Vis labiau ir labiau nėriau gilyn. Jogos terapeuto darbui Lietuvoje reikalingi sertifikatai, todėl tvirtai žinodama, kad čia mano kelias, toliau mokiausi, kol jį gavau.

Gilinant žinias supratau, kad taip vadinama joga, t.y. ta plačiai praktikuojama jogos gimnastika, kur atliekamos visos sudėtingos padėtys (vadinamos asanomis), tai nėra joga. Visos tos padėtys, stovėsenos ant galvos, špagatai ar šiaip kažkokie pasilenkimai, atsilošimai yra tik 1/8 to, kas iš tiesų yra joga. Joga yra daug plačiau ir daug giliau: tai meditacijos ir įvairūs kvėpavimo pratimai, mūdros, kur fiziniai pratimai derinami su kvėpavimu, krios – valymo sesijos, kurias sudaro sekos iš pratimų ir t.t. Visas šis kompleksas jogos elementų yra skirtas tam, kad žmogus galėtų ramiai atsisėsti, sukryžiuoti kojas į lotoso pozą ar pasirinkti kitą jam patogią pozą ir pasinerti į susikoncentravimą arba pradėti medituoti. Ir tam, kad pasiekti tą vidinę ramybę, jam netrukdytų nei skaudančios kojos, nei nugara.

Aš suprantu, kad šiuolaikiniam žmogui, neišskiriant pagal lytį, kuris gyvena informaciniame sraute, daug laiko praleidžia kamščiuose, nuolat sprendžia kasdieninius finansinius klausimus, kreditų klausimus, vaikų klausimus, galų gale emocinių ar psichikos sutrikimų klausimus yra tikrai sunku ir tai tikrai nesuteikia mums ramybės. Su visais šiais iššūkiais ir jų sąlygotomis pasekmėmis daugiau ar mažiau susiduriame kiekvienas. Noriu pasidžiaugti, kad pagaliau pradėjome kalbėti apie tai garsiai. Anksčiau atrodė, kad nebuvo tokių problemų, nes anksčiau žmonės tiesiog nekalbėjo apie tai. Dabar socialinės medijos pagalba, mes jau galime garsiai apie tai kalbėti ir dalintis, sužinoti, kad „o, aš ne vienas toks.“

Aš negaliu priversti žmogaus nerti į pokyčius, aš tik galiu būti šalia. Labai dažnai manęs žmonės paklausia, kaip Jūs padedat žmonėms. Aš tiesiog būnu šalia. Arba žmogus naudojasi mano duodama informacija, kurios aš turiu ir turiu jos daug, arba pasirenka kažkokį kitą kelią, nes žmogui tiesiog nepriimtini mano siūlomi būdai ir metodai.

Savo jogos terapeutės kelyje turėjau ir komiškų situacijų. Prisimenu, kai pas mane moteris atėjo ir labai norėjo išmokti labai sudėtingą jogos pozą ir klausia: „Kiek laiko užtruks, kol aš pasieksiu savo tikslą“. Aš atsakiau: - „Priklauso nuo labai daug faktorių: Jūsų fizinių duomenų, įdedamo darbo ir pastangų, bet apibendrinant – galime užtrukti apie 5 metus“. Ji atsakė man: „Tai aš sumokėsiu“. Mano atsakymas buvo trumpas: „Tai gerai, sumokėkite, bet mes vistiek užtruksime apie 5 metus“.

Dabar visiems norisi labai greito rezultato, nes tas miesto rimtas taip įtraukia, kad atrodo viską galiu nusipirkti, kad viską galiu tuoj sutvarkyti, greitai pasitempti, suimti save į rankas, nusiraminti, nurimti ir staiga pradėti gyventi laimingą gyvenimą. Bet viskas ne taip paprasta – iš vienos pusės, o iš kitos pusės – labai paprasta.

Aš visada stebiu, koks įsitraukimas žmogaus, kiek žmogus pasiruošęs pokyčiui. Jeigu žmogus jau atėjo, ir jeigu jis deklaruoja, kad nori to pokyčio, tai pabendraujame, apsibrėžiame, kiek rimtas jo ketinimas yra ir kiek jis pasiryžęs už tą pokytį “sumokėti” (laiko, pastangų ir t.t.). Jeigu žmogus gali skirti sau laiko atsisėsti, ramiai įkvėpti, ramiai iškvėpti, atsijungti nuo srauto ir nuo socialinės medijos, atsijungti nuo žinių, nuo tų problemų, kurios kamuoja ir pabūti su savimi, tai va čia ir prasideda terapija.

  2. Kaip kilo mintis apjungti jogą ir terapiją? Ir kas tau pačiai yra jogos terapija?

Jogos terapija yra apie atsakomybės priėmimą ir pasirinkimą. Ji turi labai daug panašumų su kineziterapija, tačiau aš pati integruoju į mankštas visceralinius masažus, t.y. vidinių organų masažus. Man jogos terapija yra apie visumą. Bendrą visumą.

Kai paklausiu žmogaus dėl ko jis atėjo, tai pirmas atsakymas dažniausiai būna: „Save surinkti, rasti vidinę ramybę“, bet po poros seansų paaiškėja, kad jis išgyvena dvi, vieną po kitos einančias netektis. Pasirodo, kad žmogus į jogos terapiją atėjo ieškoti pagalbos. Nusprendė, kad jogos terapija jam padės. Tačiau jogos terapija tikrai nėra stebuklingas vaistas nuo visų ligų. Ir aš nieko neapgaudinėju šioje vietoje, o raginu žmogų rūpintis savimi ir kreiptis pagalbos į kvalifikuotus atitinkamos srities specialistus, gelbėti save. Aš neatsižadu žmogaus ir kviečiu jį sugrįžti po pusmečio, nes kūnas mena viską ir jis reaguos į kiekvieną stresą, išgyvenimą, kiekvieną emociją. Jogos terapijoje galima dirbti su vidiniais energetiniais centrais, taip vadinamomis čakromis, taip pat galima dirbti su vidiniais organais, nes kiekvienas iš jų kaupia stresą, nerimą, priklauso nuo to, koks yra žmogaus polinkis. Po to įdomesnis pradeda atrodyti ne pats tikslas – kaip įveikti kelio ar peties sąnario skausmą, bet procesas – kaip mes einame iki peties arba nuo peties, ieškome, tyrinėjame.

Vienas iš mano dėstytojų dar prieš 5 metus pasakė tokią mistinę frazę, kad apie 90 proc. problemų, susijusių su pečių sąnariais lemia vidinių organų problemos. Ir kai aš nuvykau pas tą dėstytoją šią vasarą, tai jis pasakė: tradicinė medicina patvirtino, kad ne 90 proc., o jau 97 proc. problemų, susijusių su pečių sąnariais nulemia vidinių organų problemos: pvz., dislokacija, spazmai. Kyla natūralus klausimas, iš kur jie atsiranda.

  3. Ko palinkėtum žmonėms, nerandantiems savo vidinės ramybės ir susiduriantiems su emocinės sveikatos problemomis?

Šitą klausimą norėčiau iš karto išskirti, nes aš galvoju, kad šioje vietoje ta joga, kurią mes įsivaizduojame, kad tai yra joga, čia nepadės. Mano nuomone, šiuo klausimu reikėtų kreiptis į specialistus, kurių Lietuvoje yra labai daug ir tikrai kompetentingų. Atvykus žmogui niekada nebūna taip, kad aš su juo dirbčiau tik kaip jogos terapeutė. Dar prieš pradedant terapiją mes pasikalbam, atliekam testus, pasižiūrime, kokie kyla klausimai, kokie yra lūkesčiai pačio žmogaus. Labai svarbu žinoti lūkestį: kokią atsakomybę jis man nori uždėti, kokią atsakomybę pats prisiima. Žmogui dažniausiai reikia kompleksinės pagalbos. Ir jeigu matau, kad žmogui galimai reikia psichoterapeuto pagalbos, aš jį būtinai nukreipsiu ten.

Tikrai dažnai tenka išgirsti klientus sakant: “Viena bėda po vieną nevaikšto: pasinarinau koją, išgyvenau artimo žmogus netektį ir dar kažkas atsitiko“. Kompleksas problemų. Visi labai individualūs, nėra nei vieno identiško atvejo dirbant su klientais. Todėl nėra nei vieno atvejo, kad su nauju klientu dirbčiau taip pat, kaip dirbau su klientu, kuris lankėsi pas mane prieš metus. Visi mes individualūs, todėl ir dirbu su kiekvienu labai individualiai.

Jeigu tradicinėje medicinoje mes imam žmogų kaip vienetą ir pradedame jį dalinti į dalis, dalinam, dalinam, dalinam ir išdalinam pagal sritis, raumenis, kaulus, sąnarius, dalinam iki ląstelių, molekulių, o netradicinėje medicinoje, pvz., ajurvedoje, jogos terapijoje, atvirkščiai, apjungiame ir surenkame žmogų iš tų dalių. Kas iš to, kad išdalinsiu, o kaip paskui surinkti? Ką aš gaunu iš to, kad aš išdalinu? Todėl savo vedamoje jogos terapapijoje aš koncentruojuosi į apjungtumą.

Mano patirtis rodo, kad klientas turi su savimi dirbti, aš su juo dirbu ir jeigu matau poreikį, mes pasitelkiame osteopatiją, manualinę terapiją, masažus, psichoterapiją. Ir mes kartu žingsniuojame sveikimo link, ieškome geriausių būdų ir metodų, kiekvienas specialistas darbo savo darbą.

  4. Moteriškumas. Kaip apibrėžtum sąvoką „moteriška moteris“?

Moteriška moteris man yra ta, kuri jaučiasi savimi. Ir visiškai nesvarbu, kaip ji atrodo. Ar jos įvaizdis atitinka tradicinę grožio sąvoką, t.y. ilgais plaukais, elegantiškai stovinti ant aukštakulnių, ar priešingai, jos įvaizdis ir pasirinkimai iešeina už šios sąvokos ribų ir šiandien ji dėvėdama atitinkamą aprangą pilotuoja lėktuvą, vairuoja, buriuoja, ar mina dviratį. Svarbiausia, kad ji jaučiasi savimi ir „savo lėkštėje“.

Aš moteriškumą vertinu kaip vidinį pajautimą: kaip aš šiandien jaučiuosi ir kaip aš šiandien noriu būti. Mano moteriškumą nulemia mano vidinis pojūtis, kaip aš noriu būti ir kaip aš tame jaučiuosi. Pvz., aš šiandien važiavau su motociklu ir jaučiausi labai laisva ir laiminga, moteriška.

  5. Ar apranga turi įtakos tavo vidinei būsenai? Kokių rūbų turi savo spintoje? Kaip juos renkiesi? Kas tau svarbu?

Aš labai mėgstu oversize drabužius ir visada rinkdavausi laisvo stiliaus rūbus. Jų turiu daugiausiai savo spintoje. O su Grand Duches rūbais pasijaučiau, kad jie mane tarsi surinko. Ypač su kelnėmis, aš jaučiausi tikrai moteriškai.

Grand Duchess rūbai lyg ir oversize tipo, bet tuo pačiu griežtų formų. Aukštas kelnių liemuo, tiesios linijos, labai gerai pabrėžia mano figūrą. Jaučiausi labai komfortiškai. Patiko ir medžiaga, ir pasiuvimas. Beje, jaučiausi labai moteriškai.

Apranga turi tiesioginę įtaką mano vidinei būsenai. Jeigu aš sugalvoju, kad aš šiandien noriu būti ir atrodyti kaip reperė, aišku ir renkuosi atitinkamus drabužius. O jeigu rytoj aš norėsiu skristi virš žemės porą centimetrų, tai aišku, kad aš rinkčiausi tas kelnes apie kurias ką tik kalbėjome.

Aš neslėpsiu, kai darėm fotosesiją, aš pirmą kartą pamačiau Grand Duchess rūbus ir neturėjau jokių lūkesčių. Tik peržiūrėjau nuotraukas ir palikau. Pagalvojau, kaip bus taip bus. Man buvo labai smalsu patyrinėti save, ar man tiks ir patiks, ar leis jaustis savo kūne. Ir turi pripažinti, kad aš jaučiausi labai komfortiškai. Net labai. Ačiū Jums už Jūsų kūrybą.

  6. Sakoma, kad kiekvienas pokytis prasideda nuo mažo žingsnelio. Kokį ritualą į savo kasdienybę pasiūlytum įsivesti kiekvienai moteriai, norinčiai pradėti savo pokyčio kelionę?

Aš savo dienos neįsivaizduoju be mankštos. Mano diena visada prasideda nuo stiklinės karšto vandens su žiupsneliu druskos ir aišku mankštos, prasikvėpavimo, aš pati sau išsimasažuoju vidinius organus. Nedarau kažkokių įmantrių dalykų, ritualai paprasti. Bet atsiguldama vakare jau laukiu ryto, nes žinau, ką aš darysiu ryte. Atsigersiu vandens, sušildysiu savo trachėją, sušildysiu savo stuburą. Išgeriu stiklinę karšto vandens ir jau žinau, kad aš darau sau gera. Pasidarau kvėpavimo pratimus, prasivalau kvėpavimo takus, padarau lengvą, paprastą mankštą, kad atsibusti. Dienos bėgyje jau sportuoju intensyviau.

Trumpai tariant, gyvenime užtenka sutikti vieną gerą mokytoją, išmokti vieną gerą asaną ir vieną gerą kvėpavimo pratimą. Su šiuo rinkiniu galima labai toli nukeliauti.

  7. Kas tai yra pabūti momente, pažinti save? Kaip to pasiekti?

Yra vienas labai geras meditacinis būdas: kai atsisėdi, užsimerki ir bandai tiesiog su kūnu pajausti prisilietimą. Prie ko šiuo metu liečiasi kūnas. Ir aš pradedu, tarkim, kad mano sėdimieji kaulai dabar liečiasi prie grindų, kad mano oda liečiasi su drabužiais, su kokiais drabužiais, koks pojūtis, rankų oda jaučia vieną pojūtį, kojų oda jaučia kitą, kaip jaučiasi mano galva. Mintimis praeinu visus šiuos taškus. Skiriu tam vos 5 minutes, per kurias kas kartą atrandu, atrandu ir atrandu prie aš dabar prisiliečiu. Tada sekantis momentas garsai. Bandau pajausti kaip minimum 5 garsų šaltinius. Užfiksuoju, kokį garsą girdžiu kambaryje šiuo metu, tada užfiksuoju, kokį garsą girdžiu lauke: gal paukštis praskrido, gal automobilis kažkur toli pravažiavo, gal naminis gyvūnas kažkur praėjo. Ir koncentruojamės kažkokį laiko tarpą į garsus. Toliau pereiname prie skonio burnoje. Visa tai pradeda susikoncentruoti būtent į šitą momentą – čia ir dabar.

Šitas pratimas labai padeda, kai nerimas aplanko, ir kai reikia grįžti į save ir pabūti su savimi. Vienas iš paprasčiausių, tačiau tikrai efektyvių būdų. Nekeliant sau jokių klausimų, tiesiog sustabdyti tą informacinį srautą, atsisėsti ir galvoti apie nieką. O mintis, kurios „ateina“ į galvą reikia paimti ir lengvai palydėti iš galvos. Jos užeina lyg svečias, norėdamas atsigerti arbatos su tavim, bet tu joms arbatos neįpili. Tiesiog palydi ir sakai, kad pakviesiu kitą kartą į svečius.

Tokias praktikas vadinu susikoncentravimu, koncentracija į save, nes meditacija jau darosi nuvalkiotas žodis.

  8. Ilona, koks būtų tavo palinkėjimas šiuolaikinėms Duchess?

Palinkėčiau rūpintis savimi, mylėti save, atkreipti dėmesį į save. Palinkėčiau apsibrėžti sau: „Kas man yra ta meilė sau?“. Aišku, kažkam meilės sau išraiška gali būti ir prabangus rankinukas, tačiau labai tikėtina, kas jis nepagerins gyvenimo kokybės ilgalaikėje perspektyvoje ir neišspręs nieko. Kokybiškas miegas, netoksiška aplinka, suvokimas, kad aš galiu rinktis: kaip man jaustis šiandien, kaip man apsirengti šiandien, ko aš norėčiau palinkėti sau šiandien. Tai man labai padėjo vienu metu ir aš manau, kad čia yra vienas iš geriausių būdų, siekiant gyventi laimingą gyvenimą.