Kalbamės su Edita, trijų dukrų mama, Human Design LT @humandesignlt autore, coach‘ere, aktyvaus verslininko žmona. Norisi suvokti Editos požiūrį, nes ji rodos eina neliesdama žemės, o po kojomis pasaulis pats kuriasi .
- Edita, kas tau suteikia energijos ir įkvėpimo? Esi trijų dukrų mamą, vykdai savo Human Design konsultacijų veiklą, aktyvų vyrą verslininką - juk tam reikia daug energijos - kur jos semiesi?
Pats gyvenimas užpildo energija, belieka tik išlaikyti balansą. Įkvėpimo? Mano šeima, mano veikla, žmonės, kuriuos sutinku savo veiklos dėka, mane įkvėpia labiausiai judėti į priekį, kurti, veikti.
- Prisiminus dešimt metų atgal - ar tokią įsivaizdavai save? O jei nukeliautum dešimt metų į priekį - ką tikiesi pamatyti?
Mane lankusios iliuzijos, stipriai prasilenkia su mano realybe. Nebuvo jose nei gausios šeimos, nei tokios veiklos į kurią nėriau visa savo esybe. O po dešimties metų tikiuosi sutikti sąmoningesnę ir vis dar tobulėjančią savęs versiją. Kokia bus to išraiška, pamatysiu .
- Moteris, mama, žmona, dukra, draugė, patarėja, dabar ir modelis - ką tau reiškia išvardintos rolės? Kaip tu pati save matai?
Visos jos lyg ir apie mane, bet tuo pačiu suvokiu, kad aš daug daugiau, nei šios rolės. Neprisirišu, neapsiriboju. Galėčiau išvardinti jų daug daugiau, bet esminė – keliautojos rolė.
- Kuriais gyvenimo periodais keiti savo aprangos, išvaizdos stilių? Ar apskritai jį keiti? Ar drabužiai tau svarbu?
Rūbai – išraiškos priemonė. Prisiminkim savo paauglystę, jaunystę. Uuuu kiek eksperimentų, kokia stilių įvairovė. Po to, ilgas štilius, ramu. Ir gimus trečiai dukrai viskas, kas gulėjo mano spintoj, atrodė lyg ne be mano ir nebe man. Net batai tarnavę 5 ir daugiau metų visi per vieną sezoną suplyšo. Dabar tas metas, kai dėmesys natūraliai nukrypo į rūbus, atėjo vidinis poreikis pokyčiams.
- Žinome, kad moki siūti ir svarbioms progoms, net savo vestuvėms, pasiūni rūbus sau, dukroms. Kodėl? Kaip renkiesi ką devėti?
Pažiūriu į savo rankas ir visada aplanko pojūtis, kad viską galiu pasidaryti pati. Gerai, kad laiko tiek neturiu :). Siuvimas – tik pomėgis, kūrybos būdas. Po apsilankymo vestuvinių suknelių salone, vienintelis kelias, kurį mačiau – pasisiūti pačiai. Renkantis rūbus itin svarbus tapo pojūtis, kaip aš jaučiuosi. Jei pagaunu save ieškančią kompromiso, žinau, kad jis ne man.
 |
|
 |
 |
 |
 |
